Turkiški saldumynai

Originali ir provokuojanti, erotiška ir jausminga, persmelkta ilgesio ir šviesi knyga. Septintojo dešimtmečio Amsterdamas. Aistrų ir svaigulio kupinas menininkų pasaulis. Visas ribas griaunanti meilė. Tai vienas geriausių XX a. romanų, parašytas vieno didžiausių visų laikų Olandijos rašytojų – garsaus dailininko ir skulptoriaus Jano Wolkerso. Pagal šią knygą sukurtas to paties pavadinimo kino filmas atnešė šlovę ir olandų kino režisieriui Pauliui Verhoevenui.

Skulptorius, kurio vardas knygoje neminimas, su raudonplauke Olga susipažįsta keliaudamas autostopu. Jis – bohemiškas, aistringas ir talentingas menininkas, ji – aikštinga turtingų miesčionių dukra. Ji stabteli jo pavėžėti, ir juodu daugiau nebesiskiria.

Olga tampa skulptoriaus gyvenimo centru, jo mūza. Jų aistringai, beprotiškai meilei negali pasipriešinti dukros pasirinkimui nepritarianti motina, negąsdina nė bohemiškas, dažnai skurdus menininko gyvenimas. Nedidelėje studijoje pačioje šurmulingo Amsterdamo širdyje lekia audringos fantazijos, meilės, sekso, kūrybos kupinos dienos ir naktys. Kol vieną dieną Olga išeina.

Juodu dar susitiks, bet susitikimas pareikalaus aukos, kurios nė vienas negalėjo tikėtis...

Janas Wolkersas yra puikus pasakotojas, žongliruojantis įtaigiais vaizdais ir visiškai įtraukiantis į savo kuriamą pasaulį. „Turkiški saldumynai“ – daugiasluoksnis kūrinys, kuriame susipina atviras kūniškumas, erotika, aštri ironija ir giliai užčiuopta žmogaus, menininko būties drama. J. Wolkersui pavyko sukurti įsimintiną knygą apie meilę – beatodairišką, gilią, nepaisančią jokių apribojimų, žeidžiančią ir gydančią, griaunančią stereotipus ir skatinančią naujai permąstyti pačios meilės sąvoką.

Rašydamas „Turkiškus saldumynus“ Janas Wolkersas jau buvo pripažintas aštuonių knygų autorius, bet tik su šia knyga pasidarė visuotinai žinomas. Prie romano populiarumo neabejotinai prisidėjo 1973 m. kino režisieriaus Paulio Verhoeveno sukurtas to paties pavadinimo filmas, išgarsinęs ir jame vaidinusius aktorius – pagrindinius personažus įkūnijusius Rutgerį Hauerį ir Monique van de Ven.

J. Wolkerso kūryba buvo įvertinta – jam buvo skirtos beveik visos svarbiausios literatūrinės premijos, nors rašytojas atsisakė jas priimti.