Žali

Kontraversiškai vertinamas, audringai kritikuotas, netgi skandalingas... Tai Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali", kuriame puikiai žinomi partizaninio karo dalyvių vardai atgyja ne tam, kad atspindėtų istorinę realybę, o tam, kad taptų naujo žaismingai, intriguojančiai ir drąsiai kuriamo postmodernaus literatūrinio paveikslo dalimi.

Partizaninio pogrindžio karių pavardės ir istoriniai faktai sukuria Lietuvos pokario metų kontekstą, kuriame nevaržomai laisvai veikia – myli, išduoda, kenčia, miršta ir kitaip išgyvena būtį – istorinių asmenybių prototipai, kurių pagrindinės figūros yra vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai. Autorius atsisako politinio – prosovietinio arba prolietuviško – pasakojimo būdo ir išlaisvina veikėjus nuo būtinybės atstovauti tam tikrą poziciją. Ribų nepripažįstanti vaizduotės galia veda skaitytojus ten, kur vengiant partizanų heroizavimo ir stribų demonizavimo tarpsta buitis, jausmai, intymus gyvenimas. Taip kuriant intrigą, žaidžiant, sukrečiant ar net šokiruojant keliaujama per trumpą žmogaus egzistenciją.