Eglės Čėjauskaitės-Gintalės ir Viktorijos Daujotytės knygą „Žemaitijos balsai ir daiktai", kurioje gimtąja kalba šneka dvi žemaitės, dailininkas Petras Repšys vadina paminklu savo namams. Leidinyje sudėta E. Čėjauskaitės-Gintalės juvelyrika ir ją įkvėpusių žemaitiškų prof. V. Daujotytės eilių kompaktinė plokštelė.
2015 m. sukurta E. Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Balsai ir daiktai" (žem. „Balsā i daiktā") sulaukė didelio susidomėjimo. Sukūrus naujų kūrinių ir pasirodžius naujai V. Daujotytės žemaitiškų eilių knygai, kilo noras tai įamžinti. Knyga išryškina ir skirtingų kartų kūrėjų meninės raiškos sąskambius, atskleidžia daiktų bei poezijos bendrystę.
Leidinyje „Žemaitijos balsai ir daiktai" įamžinti objektai – škaplieriai, senovine pynimo technika sukurtos buities detalės, audimo staklių šaudyklės, ližės duonai pašauti į krosnį, sviestmušio dalys – šiuolaikiniam žmogui primena primirštus religinius, tautinius, folklorinius Lietuvos tapatumo akcentus ir taip padeda juos išsaugoti ateičiai.
112 puslapių albume-kataloge „Žemaitijos balsai ir daiktai" spausdinama V. Daujotytės pratarmė, juvelyrės E. Čėjauskaitės-Gintalės žodis, menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės recenzija, prof. Alfredo Bumblausko, Petro Repšio ir Romualdo Inčirausko tekstai.
Menotyrininkės J. Ludavičienės nuomone, žemaitiškos V. Daujotytės eilėraščiai nepuošnūs pilni pauzių, sustojimų, lėti, dažniausiai liūdni ir visuomet kupini savo vertės pojūčio. [...] Tie žodžiai suteikia daiktams skambesį – rūstoką, žemaitišką. Bet viskas tinka, nes ir daiktai iš Žemaitijos, ir Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, ir jos giminė – iš ten pat; čia toks verbalinis ir objektinis grįžimas ten, iš kur, pasirodo, niekada ir nebuvai išėjusi. Kartais žodžiai eina paraleliai daiktams, kartais iš jų lieka tik kelios sietu sugautos raidės, sudarančios žemaitišką dialogą. Daiktai, anot V. Daujotytės, „iš daiktiškumo gavę kūną", įgavę vardą nuo žmogaus žvilgsnio."
Žemaitiškas eiles, įrašytas į CD, skaito mėgėjų teatro aktorė iš Telšių rajono Vida Čėjauskienė.