Autorius švelniai, lyriškai bei įtaigiai aprašo kaimo realijas; jam artimas ir mažas peršlapęs , į autobuso kampą įsispraudęs mažas berniukas (Abiem rankom apkabinęs rezginėlę, pasigardžiuodamas kanda kąsnį po kąsnio nuo išlindusios duonos kepaliuko.) ir iki šventumo graudus seno tėvo atsisveikinimas su savo namais (Prie jo kojų šliejosi du lagaminai. Tėvas lyg apdujęs spoksojo į juos ir vis dar negalėjo patikėti, kad viskas tilpo į šias apgailėtinas dėžes. Kažką prisiminęs, apsisuko, nulingavo prie tuščio tvarto. Kelis kartus perbraukė ranka per aprūdijusią žagrę.) bei dėl "pamintos" meilės besiveržiančios vyriškos aistros vulkanas.