Valdovų kelias (1 knyga): Rūdninkų gatvė

kaitytojų teismui pateikiau Vilniaus gatvių istorijos antrosios dalies pirmąją knygą Valdovų kelias. Rūdninkų gatvė. Rūdninkų gatvės pradžioje, Rūdninkų vartuose, būdavo iškilmingai sutinkami į Vilnių atvykę valdovai ir su iškilmėmis Rūdninkų, Didžiąja ir Pilies gatvėmis palydimi iki Valdovų rūmų Žemutinės pilies teritorijoje. Remdamasis spausdinta ir dar niekur nepublikuota archyvine medžiaga, apžvelgiu gatvėje stovėjusių pastatų ir jų savininkų istoriją. Rūdninkų gatvė ilgus šimtmečius buvo pamėgta magistrato narių ir turtingų pirklių, amatininkų. Čia gyveno daugybė įvairių tautybių žmonių. Net ir negausūs archyviniai dokumentai vaizdžiai iliustruoja Vilniuje vykusius asimiliacinius procesus. Į Vilnių atvykę amatininkai ir pirkliai vokiečiai, olandai, škotai, prancūzai labai greitai prisitaikydavo prie vietos sąlygų. Tik žydų kilmės miestiečiai per amžius išsaugojo savo identitetą. Knygoje, be namų istorijų, pateikiama mažai žinomų faktų apie miesto gynybinę sieną ir vartus, Vilniaus amatininkų cechus, karmelitų vienuoliją ir jų vienuolyną, valdovų sutikimo iškilmes. Pateikiamas gana platus pasakojimas apie Vilnių 1794 m. sukilimo metu. Beveik du šimtus metų ši tema buvo labai neparanki, todėl, kas vyko Vilniuje sukilimo metu, lietuvių kalba beveik nėra parašyta. Aptardamas pastatų istorijas, naudojausi istorinių valdų - posesijų - numeracija. Tai patikimiausias ir pastoviausias būdas identifikuoti atskirų valdų vietą ir ribas. XIX a. viduryje kartu su posesijų numeracija įvesti policiniai numeriai, vėliau tapę pašto numeriais, kelia daug problemų. Keičiantis valdžioms, keisdavosi ir namų numeracija, dažnai keisdavosi ir numeracijos kryptis gatvėje. Sklypuose stovėję pastatai kartais netgi turėdavo atskirus numerius.Rašydamas šią knygą apsiribojau pastatų istorija iki Antrojo pasaulinio karo, nesistengdamas palengvinti galimų pastatų paveldėtojų interesų. Pastatai tam tikrais laikotarpiais labai greitai keisdavo savo savininkus, tad net nuoroda knygoje, kad iki 1940 m. pastatas priklausė vienam ar kitam savininkui, nesuteikia teisės manyti, kad iš jo pastatas ir buvo nacionalizuotas. Mano darbo su dokumentais patirtis verčia abejoti ir sovietinių pareigūnų sudarytais nacionalizacijos aktais. Po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusi turto dalyba ir privatizacija pagarbos taip pat nekelia. Knygoje apie tai nekalbama. Šio periodo istoriją tetiria ateities istorikai. Knygoje beveik nepateikiami ir pastatuose dabar esantys prekybos ir pramogų objektai. Mūsų dienomis pastatų savininkai, pastatuose esančių patalpų paskirtis keičiasi tiesiog kaleidoskopiškai, todėl duomenys galėjo pasenti knygą berengiant. Teneužsigauna pokario metų pastatų restauratoriai - ne su visais jų atliktais restauravimo darbais norėčiau sutikti. Po restauravimo pastatų kiemai ištuštėjo. Nugriauti ne tik kiemuose stovėję statiniai, išnyko ir taip būdingi Vilniaus Senamiesčiui perėjimai, laiptai, kiemų galerijos, puošybos detalės. Žinodamas anuometines valdžios nuostatas, restauratorių nesmerkiu, tačiau ir pagirti negaliu. [...]. [A.R. Čaplinskas. Pabaigos žodis ir padėkos]