Labas, Slovėnija

Kadaise Slovėnija man buvo nepasiekiama svajonių šalis. Net atsivėrus galimybei lankytis Balkanuose, pradėjau visai nuo kito galo – Bulgarijos. Turėjo praeiti net 15 metų, kol atradau nepakartojamą vakarinių Balkanų grožį. Ilgainiui kelionės po Balkanus tapo man kasdienybe, o į Slovėniją per pastaruosius 18 metų užsuku bent kartą metuose.
Slovėnija labai saugi ir patogi keliautojams šalis. Lyginant su jos kaimynėmis, apibudinti galima būtų taip – itališka architektūra ir austriška tvarka. O tai kas slaviška – kyla natūralus klausimas. O gi nieko, išskyrus kalbą. Nereikia pamiršti, kad tik 1991 m. šalis tapo nepriklausoma. O kas prieš tai? Kitų, svetimų, valdymas arba okupacijos – vengrai, vokiečiai, austrai, italai, serbai. Visi jie paliko savo pėdsaką slovėnų gyvenime. Šiandien slovėnai – darbšti, tvarkinga, mandagi ir santūri tauta. Prie kiekvieno iš šių epitetų nedvejojant galima pridėti žodelį „labai“. Dar reiktų atkreipti dėmesį į jų draugiškumą, bet, deja, be žodelio „labai“. Būdami nuolatinėje Vakarų įtakoje jie prarado tuos geriausius slaviškus bruožus, kurie mane taip žavi likusioje Balkanų dalyje. Jie šiek tiek susvetimėjo tarpusavyje, tapo labiau dalykiški. Juk ne veltui jiems nepatinka būti priskirtiems prie Balkanų šalių. Nes Balkanai, anot slovėnų, – kitas, svetimas, praeityje turkiškas pasaulis. O kaip yra iš tikrųjų?
Balkanų pusiasalyje (pav. tamsiai mėlyna spalva) yra 10 valstybių: Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Graikija, Juodkalnija, Kosovas, Makedonija (visa teritorija Balkanuose); Kroatija, Serbija (didesnioji teritorijos dalis Balkanuose) ir Slovėnija (mažesnioji teritorijos dalis Balkanuose). Pusiasaliui taip pat priskirtinos ir 2 nedidelės Italijos (Triestas – 0,1 % viso šalies ploto) ir Turkijos (Trakija – 3 % viso šalies ploto) teritorijos. Balkanų plotas – ~666 tūkst. km2, gyventojų ~60 mln.
Slovėnija garsi stulbinamai įvairiais kraštovaizdžiais. Vos kelių šimtų kilometrų plote galima keliauti nuo aukštų Alpių kalnų viršūnių iki milžiniškų atvirų lygumų rytuose ir paslaptingo karstinio regiono pietuose, o galiausiai pasiekti Viduržemio jūros pakrantę.
Šie kontrastingi kraštovaizdžiai kartu su senomis tvaraus ūkininkavimo ir miškininkystės tradicijomis lėmė ypač turtingą biologinę įvairovę. Daugiau nei pusę Slovėnijos teritorijos dengia miškai – tai po Suomijos ir Švedijos miškingiausia Europos šalis. Žemė dirbama tik mažuose slėniuose.
Šioje 3 kartus už Lietuvą mažesnėje šalyje susitinka 2 didieji Europos kalnynai – Alpės ir Dinarai, o tarp jų įsiterpusi nedidelė, bet savo požemiais įspūdinga Karsto plynaukštė. Gamta slovėnams pašykštėjo jūros, bet su kaupu atseikėjo urvų ir prarajų, kurios kasmet sutraukia milijonus lankytojų iš viso pasaulio.
Jūs, gerbiamasis skaitytojau, rankose laikote mano ketvirtąją knygelę – patarimus keliautojui iš serijos apie Balkanų šalis. Pirmoji – Bok, Kroatija (2010) – buvo skirta Kroatijai; antroji – Labas, Juodkalnija (2011) – Juodkalnijai, Serbijai ir Kosovui; trečioji – Labas, Albanija (2015) – Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai bei Makedonijai. Pirmosios trys buvo universalios, tenkinančios bendrus pažintinius Lietuvos turistų poreikius Balkanuose. Dabar siūlau Jums savo priešpaskutiniąją šios serijos knygelę, kuri yra labiau skirta aktyvaus poilsio mėgėjui, ieškančiam nuotykių kalnuose ir urvuose.
Knygelės autorius Erikas Laiconas