J.A. Proišhofas – vokietis, Lietuvių provincijos jėzuitas, teologijos ir kanonų teisės dėstytojas, gabus retorius ir istorikas. Šis mokytas jėzuitas 1706-1707 Vilniaus universitete dėstė metafiziką. Trumpo buvimo universitete vaisius – šis J.A. Proišhofo veikalas, parašytas iškilmingo filosofijos magistro (t.y. daktaro) vardo suteikimo proga.
Barokiniu stiliumi ir pagal to meto literatūros kanono reikalavimus parašytas tekstas, anot istoriko Liudo Jovaišos, nepateikia nuoseklaus istorinio naratyvo. Šis kūrinys, kaip ir buvo būdinga XVII–XVIII a. tekstams, yra savotiška žodinė „portretų galerija“, kurioje autorius išvardija šešias svarbiausias Vilniaus universiteto asmenų grupes: ganytojų-steigėjų, karalių, Akademijos kanclerių (Vilniaus vyskupų), Vilniaus akademijoje laurus gavusių mokytų vyrų nejėzuitų, Akademijos rektorių, ir Akademijoje laipsnius gavusių mokyčiausių jėzuitų. Svarbiausioji grupė, nulėmusi šio kūrinio reikšmingumą, jame pirmąkart pateikta Vilniaus universiteto rektorių eilė. Kaip pastebi L. Jovaiša, „šiuo sąrašu rėmėsi dauguma Vilniaus universiteto istorijos tyrinėtojų iki pat 1966 m., kai Paulius Rabikauskas pateikė galutinai patikslintą rektorių sąrašą“.
Yra žinomi išlikę tik keli originalūs XVIII amžiaus egzemplioriai. Pirmąkart išleidžiamą „patikimai nušviestą istoriją, kurioje apžvelgiamas Jėzaus Draugijos Vilniaus akademijos ir universiteto steigimas, stiprinimas ir mokslo vyrų laurai“ sudaro J. A. Proišhofo lotyniškojo originalo faksimilės ir greta jų pateikiamas lietuviškas vertimas, platūs istoriniai komentarai.