Knygoje aptartas 1662-1702 m. Vilniaus miesto valdantysis elitas. Pasirėmus prozopografiniu metodu, mikroistorijos nuostatomis, pasinaudojus gausiais archyviniais šaltiniais, keturiose darbo dalyse išanalizuota savivaldos institucijų veikla, parodytas valdančiojo elito kolektyvinis portretas, jo reikšmė mieste ir valstybėje, gyvenimo būdas - elitiškumo problema. XVII a. antrosios pusės Vilniaus miesto valdančiajam elitui priklausė 103 asmenys: vaitai, burmistrai, tarėjai, šuolininkai, šuolininkų teismo ir tarybos raštininkai. Svarbiausia priklausymo valdančiajam elitui sąlyga - pakliuvimas į 1568 m. nobilitacine privilegija formaliai įbajorinamą miesto valdininkų grupę. Savivaldos pagrindą sudarė šuolininkų teismo, tarybos ir magistrato, vaito institucijos. Svarbiausi kolektyvinę valdančiojo elito biografiją formuojantys bruožai buvo municipalinė karjera, socialinė kilmė, religinė priklausomybė, turtinė padėtis, giminystė, profesinė sudėtis, išsimokslinimas ir teritorinė kilmė. Valdantysis elitas iš kitų miestiečių išsiskyrė privilegijuota padėtimi, užmunicipaline karjera ir gyvenimo būdo bei mentaliteto ypatybėmis. 1568 m. nobilitacinė privilegija buvo svarbiausias teisinis aktas, paveikęs ne tik socialinę ir politinę valdančiojo elito padėtį, tačiau ir buities bei kultūros ypatybes. Valdančiojo elito nariai suvokė savo išskirtinumą bei pabrėžė jį.