Unikalios Lietuvos vietovės

Žmogus jau senų senovėje atkreipė dėmesį į kai kurias krašto vietoves, prie jų kūrėsi ir gyveno, jų aplinką savaip suvokė ir mitologizavo. Dažnai šios vietovės žadino vaizduotę, buvo įkvėpimo šaltinis menininkams, skatino kraštotyrininkus ir mokslininkus jas pažinti bei ieškoti unikalumo priežasties. Kai kurių vietovių gamtinės aplinkos pamato (požemio, reljefo) tyrimai buvo svarbūs gamtos pažinimo raidai, žmonių pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai. Dažnai tai ir tarptautinės reikšmės mokslinis etalonas ar daugiametė tyrimų vieta, ir unikalus paminklas visapusiam aplinkos suvokimui, sudėtingas, kartais gal ir hipotetinis, gamtos reiškinys. Vietovės kilmė, gelmių ir paviršiaus ypatybės bei raida - tai kraštovaizdžio, taip pat ir kultūrinio, įvairaus lygio ekologinių sistemų, augalijos ir gyvūnijos egzistavimo mineralinis bei energetinis pamatas. Kaip tik ant jo priklausomai dar ir nuo klimato kaitos klestėjo vienokia ar kitokia augalija bei gyvūnija, kūrėsi prie kintančios aplinkos sąlygų gana lengvai prisitaikantis žmogus su savo poreikiais, ūkininkavimo būdais, sakraline infrastruktūra.

Tokių vietovių, kuriose gausu vertingų gamtos ir kultūros paminklų, kur vyravo ar vyrauja saviti gamtos reiškiniai, siejantys dar mažai pažintą požeminį pasaulį su dabartine gamtine aplinka, Lietuvoje yra daug. Kai kurių dėl vietos stokos neaptarsime. Tai Merkinės ir Kernavės apylinkės, Nemuno ir Neries santaka, Nemuno žiotys, Tauragno ir Vištyčio ežerai, Čepkelių ir Kamanų raistai, Medvėgalio ir Rambyno kalnai, daug kitų mūsų krašto kampelių.

Labai trumpai apibūdintos vietovės yra „išsibarsčiusios“ gana tolygiai po Lietuvą, savotišku ratu. Aptarsime jų gelmių ir reljefo kilmę bei raidą, dabartines jų ypatybes, žinias apie žmogaus įsikūrimą, sąsajas su istorija, menine kūryba, tautosaka.