Monografija skirta neklasikinės (Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche, Bergsonas) ir postmodernistinės (Barthes, Foucault, Deleuze, Guattari, Derrida, Lyotard) filosofinių idėjų analizei. Į tyrinėjimo objektų lauką įtraukiami ir svarbūs jungiantys abi minėtas tradicijas mąstytojai Freudas, Heideggeris, Sartre’as. Autorius remdamasis tekstų analize parodo, kad „melagingo“ ir „beasmenio“ racionalizmo kritika, kurią rutuliojo „neklasikinės“ filosofijos pradininkai, ne tik reiškė atsisakymą tradicinių į „visuotinumą“ ir „bendrareikšmiškumą“ pretenduojančių klasikinės metafizikos principų, bet ir rodė jų siekimą savo filosofijos pamatu padaryti asmenybės egzistenciją su jos nepakartojamu vidiniu pasauliu. Kalbėdami apie žmogaus būties tragiškumą ir susvetimėjimą, neklasikinės filosofijos šalininkai savo viltis siejo su individualia asmenybės valia, jos sugebėjimu atskleisti savo požiūrį į gyvenimą, įgyvendinti kūrybines potencijas. Skiriamasis šios mąstysenos bruožas yra atsisakymas filosofinių sistemų kūrimo, sistemingumo principo, nes žmogaus būties sklaida nesuderinama su sistemos uždarumu. Tikrasis filosofijos pašaukimas, jų manymu, „atvirumas“, nuolatinis egzistencinės tiesos ieškojimas.
Įtakingi postmodernistinės filosofijos kūrėjai perėmė ir savitai išplėtojo daugelį neklasikinės filosofijos principų. Jų kriticizmas buvo nukreiptas prieš dogmiškus požiūrius, ypač eurocentrizmo, totalitarizmo apraiškas, monopolizuojančias kūrybos, pasaulio suvokimo, meno tendencijas. Akivaizdu, kad postmodernizmo šalininkai keitė intelektinės veiklos stilių pačią intelektinio diskurso praktiką, jo sąvokų pasaulį, diskursui teikė daug neklasikinių bruožų, žaidybinių nuostatų, sukūrė naujas konceptualaus diskurso erdves ir įsisavino naujas filosofijos teritorijas. Šiandien tenka pripažinti, kad mąstome ir kuriame veikiami jau labai stiprios naujos postmodernios filosofijos šalininkų sukurtos kategorijų sistemos.
Monografijos adresatas dvejopas: profesionalioji akademinė auditorija, studentai, dėstytojai, mokytojai, vyresniųjų klasių mokiniai ir visuomeninė aplinka, kūrybinė inteligentija. Leidinio medžiaga gali būti sėkmingai panaudojama ir edukaciniais tikslams visose aukštosiose mokyklose, kuriuose skaitomi įvairūs kultūrologiniai, filosofiniai, estetiniai, menotyriniai, literatūrologiniai kursai.