"Per pasaulį keliauja žmogus" Bernardo Brazdžionio šimtmečiui

Brazdžionis- pabrėžtos oratorinės dikcijos, o ne lyrinio pasakojimo ar meditacijos meistras. Jo eilėraščio gyvastingoji jėga- akustiškai išryškintas balsas su specifine brazdžioniškąja intonacija. Dinaminis intonacinis pradas, kuriam būdinga itin plati intensyvumo skalė, čia akivaizdžiai nusveria vaizdinę tapybą. Tai retorinė poezija klasikine žodžioprasme - viešas kalbėjimas auditorijai, į adresatą nukreiptas žodis. Ryšys su skaitytoju (įsivaizduojamu klausytoju) mezgamas ir palaikomas kuriant dialogo situaciją, pasitelkiant hipnotizuojančius pakartojimus, žaismingas žodžių bei garsų sąšaukas, išradaingą kontrastų paralelių, paradokso poetiką. Eilutė po eilutės meistriškai didinama eilėraščio įtampa, idant jos išlydis sutaptų su efektingu kulminaciniu kirčiu.