Knyga „Apglėbiantis mąstymas“ tęsia fenomenologinės tradicijos aiškinimą ir aiškinimąsi, pradėtą tos pačios autorės studijoje „Literatūros fenomenologija“ (2003), gilina fenomenologinį literatūros supratimą, darydama jį skaidresnį ir plastiškesnį. Literatūra suvokiama kaip žinanti, taip nepastebimai pakeičiamos kūrinio ir interpretatoriaus santykio galimybės, nebėra interpretatoriaus kaip galios pozicijos, bet yra interpretatorius kaip užsimezgantis santykis. Literatūra kaip fenomenas atsiranda tik esant teksto ir skaitančiojo patirčių atitikimams.