Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje
Umberto Eco (g. 1932) visame pasaulyje garsus ne tik dėl savo romanų (puikiai žinomų ir lietuvių skaitytojams), bet ir mokslinės veiklos. Literatūrologija, semiotika, viduramžių estetika, komunikacijų teorija – šiose srityse Milano ir Bolonijos universitetų profesorius laikomas vienu didžiausių autoritetų. Daugiau nei 20 pasaulio universitetų jam yra suteikę garbės daktaro laipsnį.
Umberto Eco Atviras kūrinys, net ir praėjus daugiau nei 40 metų po jo pirmojo leidimo (1962), išlieka svarbus ir įtakingas semiotikos veikalas, visų pirma dėl jame išdėstytos „atvirumo“ sampratos. Jos esmė – menininko apsisprendimas leisti tvarkyti kai kurias sudedamąsias savo kūrinio dalis pačiam skaitytojui ar netgi atsitiktinumui. Be to, Atvirame kūrinyje suformuluojama tai, kas vėliau tapo pagrindinėmis šiuolaikinės literatūros teorijos temomis – daugialypumas, pliuralizmas mene bei skaitytojo ir teksto sąveikos reikalavimas. U. Eco kelia klausimus ir atsako į juos nagrinėdamas moderniosios literatūros, estetikos ir kultūros reiškinius. Mokslininkas kritikuoja tradicinio kūrinio uždarumą – jo manymu, toks kūrinys skaitytojui ar žiūrovui palieka mažesnį interpretacijos pasirinkimą. Atviro kūrinio samprata svarbi ir platesniame – socialiniame ir politiniame – kontekste. Atviras kūrinys neigia konvencionalų, tradicinį požiūrį į pasaulį, siūlo suvokti jį kaip netvarką, disonansą, netolydų procesą.
