Eina garsas: nauji Maironio skaitymai

Kartu su Maironiu prasideda tautine kalba kuriamos aukštosios kultūros tradicija, netgi atsiveria metafizinis kalbos lygmuo, iki tol nepasiekiamas valstietiškai konkrečiai, į žemiškus rūpesčius panirusiai lyrikai. Maironio kūrybos šaknys maitinasi ne vien Donelaičiu, Baranausku, Strazdu, bet ir Horacijumi, Dante, Rigvedos himnais, klasiškaisiais parnasistais ir audringaisiais romantikais.
Maironis, naujų poezijos žemynų atradėjas, buvo tuo pat metu ir radikalus revoliucionierius, ir nuoseklus tradicijų gynėjas, ir skirtingų ideologinių stovyklų vienytojas. Tai mūsų literatūros kanono svarbiausioji figūra, ir tuo tenka ne tik džiaugtis, bet kai kada ir tiesiog susitaikyti...

Šis straipsnių rinkinys "Eina garsas: nauji Maironio skaitymai", kurio tekstų ištakos neretai slypi 2012 m. Lietuvių literatūros instituto bei Vytauto Didžiojo universiteto surengtos tarptautinės mokslinės konferencijos „Maironis ir jo epocha“ pranešimuose, atspindi siekį toliau aiškintis, ką šiandien reiškia Maironio poetika, kokius iššūkius kelia jo tekstai, kaip kinta jo skaitymo strategijos. Įsitikinama, jog tikrai vis dar eina garsas, ir mes, skaitytojai, nepraradome interpretacinio ryšio su klasikiniais, chrestomatiniais tekstais.