Lietuvių literatūros istorija XIX a.

[…]Telkti jėgas naujos literatūros istorijos rašymui ėmėsi Lietuvių literatūros tautosakos institutas. Buvo sumanyta išleisti istoriją trimis tomais: pirmą tomą skirti senajai literatūrai, antrą - XIX amžiaus literatūrai ir trečią - XX amžiaus literatūrai. Tačiau darbas labai užsitęsė. Vytautas Kubilius, aplenkdamas visus, vienas parašė XX amžiaus literatūros istoriją (išleista 1995 m.), viso projekto įgyvendinimą pradėjęs iš kito galo. XIX amžiaus lietuvių literatūros istorijos projektas buvo daug kartų keičiamas, kol įgavo dabartinį pavidalą. Norėta aprėpti visą XIX amžių - to amžiaus lietuvių kultūros visumą ir tos visumos kontekste supažindinti su literatūra. Nors literatūros sąvoka įvairiai suprantama, bet kai kalbama apie XIX amžių Lietuvoje, literatūra laikytina viskas, kas parašyta. Tąja literatūra daugiausia ir reiškėsi tautos dvasinė kultūra. Tai, kas vadinama grožine literatūra, buvo neatsiejama nuo literatūros visumos. Išimta iš kultūros konteksto, XIX amžiaus lietuvių grožinė literatūra atrodo nuskriausta - tarsi medis nukapotomis šaknimis. Dėl to to knygoje mažai vietos skirta apžvelgti politiniams įvykiams ir socialiniams procesams, bet jos negailėta kultūriniam gyvenimui, kultūros barams, estetiniam kontekstui nušviesti.
Profesorius Jurgis Lebedys sakydavo: kai kas į mūsų didžiuosius žmones žiūri tarsi nuo kalno - iš viršaus žemyn, o aš žiūriu į juos užvertęs galvą. Užvertus galvą į XIX amžiaus mūsų didžiuosius žiūrima ir šioje knygoje. Pagarba kiekvienam, kas nors kiek padėjo saugoti ir ugdyti mūsų tautos kultūrą, jinga visiems knygos autoriams. Toks pozityvus nusiteikimas aprašomo objekto atžvilgiu nulėmė ir knygos pobūdį. Norėta, kad joje daugiausia kalbėtų patys anų laikų žmonės, o ne vėlesni jų vertintojai bei kritikai. Todėl knygoje daug cituojama, perpasakojama, parafrazuojama, stengiantis kaip galima tiksliau suprasti kiekvieną autorių, iš kiekvieno atrinkti, kas būdingiausia bei svarbiausia.
Sunku buvo suderinti knygoje apžvalgas su personalijomis. Iš pradžių galvota atskirai aptarti tik šešis žymiausius rašytojus (čia jie aptariami septintame skyriuje), o kitus paskirstyti po apžvalginius skyrius. Tačiau pasirodė, kad praktiškai to padaryti neįmanoma, nes vieno autoriaus raštus reikėtų išskaidyti dalimis, ir neliktų visumos supratimo. Todėl tie autoriai, kurie reiškėsi daugiausia kaip rašytojai, buvo suskirstyti į poetus ir prozininkus (dalis pastarųjų buvo ir dramaturgai), o tie autoriai, kurie reiškėsi daugiašake kultūrine veikla, buvo sutelkti į atskirą (šeštąjį) skyrių. Tačiau kada tas pats autorius patenka į apžvalginį skyrių ir yra aprašomas atskirai, neįmanoma išvengti pasikartojimų. Tokiais atvejais stengtasi (nors gal ne visada sėkmingai), kad pasikartojimai nebūtų mechaniški, kad jie vieni kitus kuo nors papildytų.
XIX amžius Lietuvoje, kaip ir kiekvienas ilgas laikotarpis, yra sudėtingas. […] Kaip minėta, šioje knygoje siekta daugiau supažindinti, referuoti, remtis tuo, kas kitų padaryta, o ne analizuoti ar polemizuoti. Kartu norėta išlaikyti kiek galima vieningesnę XIX amžiaus lietuvių dvasinės kultūros, jos kūrimosi proceso ir evoliucijos sampratą, išvengti loginių prieštaravimų. Tačiau nesistengta vienodinti knygos autorių nuomonių, kada jie kiek skirtingai suvokia ir vertina tą patį dalyką.[…]
Juozas Girdzijauskas