„Atmetęs pozityvistinę sociologiją, J. Brazaitis savo knygose iškėlė pasaulėžiūros tipą ir epochos dvasią kaip pačios literatūros vidinius determinantus. Menininkas bręsta, formuodamas savo pasaulėžiūrą, kurios centre - santykis su Dievu. Brazaičio studijinių straipsnių ašis - psichologinė rašytojo asmenybės charakteristika. Kūrybos vertė, kritiko supratimu, priklauso ne nuo autoriaus skelbiamų ideologinių ar estetinių programų, o nuo žodžio atitikmens giliesiems asmenybės išgyvenimams“. (Vytautas Kubilius)