Prieš šios knygos paplitimą lietuvių prozoje viešpatavo socialinis – buitinis arba panoraminis romanas. Šioje knygoje į vidinio monologo prozą siekiama pažvelgti teoriniu ir tipologiniu aspektu, bandoma atskleisti pačioje vidinio monologo formoje slypintį meninį turinį. O tai įmanoma padaryti tik atidžiau aprašius vidinio monologo įvairovę. Darbe daug dėmesio skiriama pasakojimo struktūrai, pasakojimo būdų aprašymui ir klasifikavimui, jų privalumams, trūkumams bei galimybėms.
Dėl knygoje vyraujančio teorinio aspekto nesistengta aprėpti visų vidinio monologo prozai priskirtinų kūrinių. Dėmesys sutelkiamas į svarbiausius kūrinius, kurie reprezentuoja vidinį monologą ir kartu priklauso skirtingoms atmainoms.
Pasirinkti Bieliausko ,,Kauno romanas", "Tada kai lijo", "Ramūs laikai", kuriuose dominuoja grynasis vidinis monologas, Sluckio romanai – juose vidinis monologas derinamas su menamąja kalba, Grajausko apysaka "Jaučio aukojimas", brolių Dirgėlų apysaka ,,Arklių šventėje". Šios apysakos vidinio monologo prozai priskirtinos ne pagal išorinius požymius, o pagal giluminę pasakojimo struktūrą. Kartu jos padeda užčiuopti naujai besiformuojančias vidinio monologo raidos kryptis. ...