Mitiniai vaizdiniai Donelaičio "Metuose". Pastabos paraštėse

"Pažymėtina, kad Donelaičio Metai prasideda saule ir pasauliu (Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą), gamtos ciklais, metų ratais ir patys sudaro ištisą „metų ratą", kuriam vienąsyk apsisukus, vėl ateina pavasaris ir t. t. O baigiasi - Dievu, kurio nors ir prašoma malonės beprasidedantiems naujų metų darbams, bet pats jis „metų ratui", laiko ciklams nepriklauso. Taigi Donelaičio Metai ne šiaip tuščiai be galo sukasi, bet pereina ir perveda skaitytoją nuo nepaliaujamo žemiškųjų „ratų" sukimosi, nesibaigiančio judėjimo, laiko tėkmės prie dangiškosios, dieviškosios rimties. Pasitelkiant rato įvaizdį, - nuo besisukančio, nuolat judančio, tekančio tekinio, ratlankio prie stabilios stebulės ir nejudančios, visad rymančios, ratui nepriklausančios ir kartu jį remiančios ašies. Ir tuo būdu mena ne tik begalinį pergimimą (amžinąjį vėl), bet ir galutinį Išsivadavimą, atsidavus Tam, kurs visad rymo vidur kasdienybės šurmulio, jo nepaliečiamas ir jam nepavaldus. Šia prasme galima tarti, kad Donelaičio Metai, be visa ko kito, turi ir soteriologinį dėmenį, kurį nejučia mena pačia savo struktūra."
Dainius Razauskas-Daukintas