Pasroviui

Romanas - apie 1964 - 1970 metų laikotarpį Lietuvoje. Pokaris jau praeityje, duonos nebetrūksta. Po stalinizmo speigo prasidėjo atšilimas, bet įšalas dar likęs ilgam... Jaunimui - vilčių metas: skelbiama, kad „atviri visi keliai", gal įgis teisę ir į ilgesnius plaukus, naujus šokius, įdomesnę aprangą.

Deja... Jautrus, meniškos prigimties abiturientas, norėdamas kuo greičiau kūrybai sukaupti gyvenimiškąją patirtį, išvyksta į Rusijos šiaurę, karčiai nusivilia to meto sparčiųjų statybų tikrovę, grįžęs įstoja į Kauno politechnikos institutą.

Kankinamas abejonių dėl pasirinkto kelio teisingumo (humanitarinių mokslų studijuoti negali - paims į armiją), nelengvai pritampa Kaune, pagaliau įgyją puikų studijų draugą, bet patenka į KGB pinkles ir sunkiai vaduojasi iš jų, netekdamas mylimosios, draugo, dvasinės pasiausvyros.

Jaunas, ambicingas mokslininkas, dėl kvailo užsispyrimo praradęs pirmąją meilę, su žemaitišku atkaklumu pasineria į darbą. Tik jame įžvelgia gyvenimo prasmę, kol jo neužvaldo naujas jausmas, vėl atnešantis ne tik aistrą, polėkį, bet ir sukeliantis nerimą dėl ateities: jo mylimoji - ištekėjusi moteris.