Knyga visiškai nauja
„Trys draugai“ – legendinis, nemaria klasiką tapęs, vokiečių rašytojo Erich Maria Remarque kūrinys apie meilę, draugystę ir skausmą, kuris ženklina herojų likimus besikeičiančioje tarpukario Vokietijoje.
Metai po skaudžiai pralaimėto Didžiojo karo Vokietijai nebuvo patys lengviausi. Milžiniška žala paveikė šalies ekonomiką, tačiau dar baisiau – fiziškai ir psichologiškai suluošino tūkstančius žmonių, kurie iš galvos nepajėgia išmesti fronte matytų vaizdų ir vėl gyventi normalų gyvenimą. „Normalaus gyvenimo“ sąvoka, regis, ištrinta visiems laikams. Atmosferos nepagerina ir kiekviename kampe slypintis skurdas, didelis nusikalstamumas, prostitucija ir nedarbas. Žmonės jaučia nepasitenkinimą padėtimi ir nuolatinė infliacija ir pajamų šaltinių praradimas stiprina bendrą įtampą.
Vieno Vokietijos miesto priemiesčiuose trys draugai, trys jauni vyrai bando išgyventi. Jie ne tik kartu kariavo, bet ir kartu mokėsi mokykloje, o dabar stumia dienas dirbdami mašinų remonto dirbtuvėse, daug gerdami ir neturėdami jokių svajonių ar vilčių. Tokiomis aplinkybėmis draugystė yra vienintelė tikra vertybė.
Kai jie pagrindiniai veikėjai susipažįsta su žavingąja Patricija, ji tampa neatsiejama trijulės dalimi, o jauniausias trijulės narys ją įsimyli ir ima suprasti, kokia didelė laimė yra gyventi. Gyventi šiandiena, negalvojant apie ateitį.
„Trys draugai“ – nepaprasta knyga apie gyvenimą, draugystę ir meilę. Mylėti, bet nekalbėti apie meilę. Bijoti žodžių, bet nesigėdyti jausmų. Tai Remarko meilė. Be to kaip ir daugelyje rašytojo romanų čia neapsieinama be keršto ir mirties temų. Iš pirmo žvilgsnio romanas gali pasirodyti tarsi tragiškos meilės istorija, tačiau autorius per ją atskleidžia visos prarastosios kartos skaudulius.
1938 m. pagal romano siužetą buvo sukurtas amerikiečių filmas, tačiau manoma, jog ši istorija įkvėpė ir vėlesnius filmų kūrėjus. Šiandien šis romanas skaitomas vėl ir vėl, o kiekviena skaitytojų karta jame atranda kažką naujo - tai neatsiejamas klasikos bruožas.
„Tam tikra prasme, „Trys draugai“ yra tokia pat išskirtinė knyga kaip ir „Vakarų fronte nieko naujo“, nors jos turinys ir ne toks autentiškas. Šioje knygoje atsispindi branda, kuri rodo ne Remarko kaip žurnalisto genialumą, bet jo interpretacijos, patoso, humoro, iracionalumo, romantizmo vystymo galimybes. Šioje istorijoje esama paprastumo, tiesmukumo ir jėgos, kuri pasirodo didingesnė už politinius neramumus, kurie tėra tik esminių įvykių fonas. Gera – o gal net puiki – knyga.“