Mėlynojo mėnulio lingvistika

Skirmantas Valentas – vienas žymiausių Lietuvoje tyrinėtojų, siejančių mokslinį ir meninį mąstymą. Jis – Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorius, dėstantis ir lingvistinius dalykus (lotynų kalbą, lietuvių kalbos istorinę gramatiką, baltų kalbų istoriją, lingvistikos kryptis bei sroves), ir poetinio teksto analizę. Profesionalus lingvistas yra išleidęs monografiją „Lingvistinis pasaulis poezijoje“ (1997), nagrinėjęs baltų epo pėdsakus asmenvardžiuose, Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ garsų rekonstrukciją, simbolinį Balio Sruogos poetikos aspektą, istorinio veikėjo vaidmenį eilėraštyje. Ne veltui S. Valentas 1975–1979 m. studijavo aspirantūroje pas žymųjį semiotiką J. Stepanovą.

Nelengvo semiotiko darbo S. Valentas imasi ir naujojoje monografijoje intriguojančiu, postmoderniu pavadinimu „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“. Prieš tai paskalbęs daugiau kaip 60 publikacijų Lietuvoje ir užsienyje, knygos autorius bando semiotiškai susisteminti šių lietuvių poetų kūrybą. Kaip teigia pats S. Valentas, „skirtingai nuo mokslininko, poetas negali teisintis kalbinių, literatūrinių ar istorinių šaltinių trūkumu, kad jie neprieinami ar apskritai dingę, nebent taip būtų daroma stilistiniais sumetimais“. Tyrinėtojas poetus vadina uoliais J. L. Borgeso Bibliotekos skaitytojais, kurie joje randa vienintelę knygą, puslapį ar raidę, ir už jos slypi Dievas. „Todėl, – tarsi atsidusdamas pripažįsta mokslininkas, – menininko nuojauta neretai ankstesnė negu mokslininko išvada.“