Lietuvių pasakėčios kelias vingiuotas, jos svoris tarp kitų žanrų atskirais laikotarpiais nevienodas. Nors sporadiška, ji pakankamai ženkli iki XIX a. vidurio; skaitlingą, o dažnai ir meniškai svarią ją randame XIX a. antrojoje pusėje; kukloka vieta jai tenka išaugusioje šio šimtmečio literatūroje. Bet, kad ir ne vienodai gali bei aktyvi, ji paliko tvirtą pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje.
Pasakėčia sudarė pirmosios grožinės lietuviškos knygos tekstus, talkino formuojantis beletristikai, davė chrestomatinių kūrinių poezijai ir, gal svarbiausia, buvo žmogaus bei visuomenės ydas smerkianti juoko, ironijos ar satyros priemonė, plačiai vartota praeityje ir tebegyvena šiandien.