Žanas Kristofas

Įžymiojo prancūzų humanisto R. Rolano knygos ir jų personažai – tai ištisas dvidešimtojo amžiaus pradžios literatūrinių herojų žvaigždynas, kuriame ryškiausiai spindi Žano Kristofo (Žanas kristofas) ir Anetos Rivjer (Užburtoji siela) šviesuliai. Niekas nemokėjo ir turbūt nebemokės rašyti taip, kaip rašė šis prancūzas. Jo kūrybos eilutėse yra tiek melodingos muzikos – tikros kančios ir džiaugsmo, kad jie, skaitant R. Rolano kūrybą, girdimi ir pajuntami geriau ir suprantamiau, kaip besiklausant klasikinės rimtos muzikos koncerto salėje.

Tvirtai įaugę į kultūros terpę lieka ir pavaizduotų žmonių charakteriai. Jų tikrumas, išgyvenimų ryškumas, kančios ir džiaugsmai išreikšti taip reljefiškai, su tokiomis filosofinių apibendrinimų mintimis, kad vietomis tekstą norisi skaityti po keletą kartų ir vis surasti kažko nesuprasto, kažko naujo. Sakinių struktūra sudėta keliais aukštais ir skaitant mintis verčiasi kaip dirvonuojanti žemė, kuri kvepia pavasario gyvastim, vasaros pobėgiu, kvapniu rudens sunkiu. Į visą tai atsižvelgiant rašytojui 1915 m. už literatūrinius nuopelnus paskirta Nobelio premija.