"Ištikimos ir neištikimos žmonos" ("Behar-e daneš") knygą sudaro įvairūs pasakojimai, alegorijos ir pasakos, kurrias jungia pasakojimas apie princo Džahandaro ir gražuolės Bahravarės-banu meilę. Autorius knygai panaudojo senovės indų pasakų motyvus kai kuriuose atskirus pasakojimus pats sukūrė. Dėl gilios prasmės, paremtos liaudies išmintim, naujai atgaivintų senųjų indų folkloro motyvų, pagaliau dėl puikaus "ornamentinio" stiliaus kūrinys dar autoriui gyvam esant išpopuliarėjo. XVII a. pabaigoje jis buvo įtrauktas į Indijos mokyklų programas šalia kitų persų literatūros klasikos pavyzdžių.