Artūro Šopenhauerio knygų serija

Siekė įrodyti, jog žmogaus vidiniai išgyvenimai yra daug svarbesni negu juos sukeliantys realūs įvykiai. Anot jo, tik tokia filosofija yra teisinga, kuri nukreipta į žmogaus būties, jo vidinio pasaulio problemas. A. Šopenhaueris pabrėžia vienatvės ir asmenybės sąmoningo atsiribojimo nuo išorinių būties formų reikšmingumą. Teigia, kad kas tikrai pasaulyje vertinga, žmonės nevertina, o tai, ką jie vertina, nėra vertinga. – tai rodo uždaras didelių ir žymių žmonių gyvenimo būdas. Taigi, vienatvė A. Šopenhauerio filosofijoje poetizuojama ir traktuojama kaip neišvengiamas visų didelių žmonių likimas, kaip mažesnės blogybės iš dviejų pasirinkimas. Jis teigia, jog turtingos dvasios žmogus pirmiausia kratosi rūpesčių ir nemalonumų, norėdamas turėti ramybę ir laisvo laiko; jis ieško tylaus ir kuklaus gyvenimo ir pasižmonėjęs visuomenėje renkasi uždarą gyvenimo būdą, o jeigu jis tikras intelektualas – net vienatvę. Kuo turtingesnis dvasinis žmogaus pasaulis, tuo mažiau jam reikia iš išorės. Todėl intelektualumas daro žmogų užsidariusį ir nekalbų.

Savo filosofijos pagrindu A. Šopenhaueris laikė valią. Kanto „daiktą savaime“ jis sutapatina su valia. Valia jam – daikto savaime esmė. „Pasaulinė valia“ – pagrindinis impulsas, veikiantis visame pasaulyje – ne tik žmoguje, bet ir gyvūnuose, augaluose, gamtos jėgose. Visa tai yra tik pasaulinės valios objektyvacija. Visi reiškiniai, procesai, įvykiai yra valios rezultatas. Valia – tai siekimas be tikslo ir pabaigos. Todėl pasitenkinimas yra normali valios būsena.