По следам крестоносцев: путеводитель по замкам Израиля

Šios šalies nerasite, kad ir kaip sunkiai ieškotumėte. Jos tiesiog nėra.
Laikas ir karai nušlavė Jeruzalės karalystę nuo žemės paviršiaus. Tačiau prieš aštuonis šimtus metų šiuolaikinio Izraelio teritorijoje buvo girdėti kitokie balsai. Europos riteriai, tiek gimę Levante, tiek atvykę iš anapus jūros, nesėkmingai bandė užkariauti Šventąją Žemę, įaugti į atšiaurų jos kraštovaizdį. Jų gyvenamosios vietos buvo visur. Nors ant kalvų sugriuvo didžiulės sienos, mūsų atmintyje gyvuoja pilių ir tvirtovių pavadinimai. O frankų pėdsakai vis dar matomi tankioje žolėje...
Beveik du šimtus metų tęsėsi beviltiškas Vakarų krikščionybės bandymas įsitvirtinti Šventojoje Žemėje. Užkariavime nebuvo nieko naujo, siekdami atkariauti Judėją kryžiuočiai save laikė bizantiečių darbo tęsėjais, kurių teises į šventas vietas trypė musulmonų minios. Vertėtų priminti, kad nuo pranašo karių invazijos (634 m.) praėjo kiek daugiau nei keturi šimtmečiai. Apsigyvenę naujose teritorijose, sunaikinę krikščionių įtvirtinimus ir pavertę bažnyčias bei sinagogas mečetėmis, Mahometo pasekėjai vis dėlto neturėjo daugiau teisių į Žemę nei bet kuris kitas užpuolikas. Tačiau jie buvo įsitikinę, kad kiekviena vieta, kur pergalinga musulmono koja žengė, tapo amžinu islamo palikimu, be teisės perduoti netikėliams.
Nenuostabu, kad nenuilstamai kariaujantys emyrai kryžiuočių pasirodymą suvokė kaip tautinį ir religinį įžeidimą. Geležies aprengtus ateivius visur teko naikinti, o paliaubos su jais buvo laikomos taktiniu triuku, neatšaukiančiu pagrindinės užduoties. Ateiviai iš Azijos stepių įnirtingai kovojo su atvykėliais iš Europos lygumų dėl galimybės turėti siaurą žemės ruožą, pažymėtą Visagalio antspaudu. Retai praeidavo metai, kai frankai ginklu neiškovojo teisės būti Judėjoje. Tačiau neramumai kilo visoje Vakarų Azijos teritorijoje, kur susikirto daugiakalbių genčių interesai. Tačiau stebina, kaip kryžiuočiams pavyko sukurti valstybes, pastatyti daugybę pilių, užmegzti ekonominį gyvenimą – ir išgyventi beveik du šimtmečius, būdami tokioje priešiškoje aplinkoje.
Viso kryžiuočių judėjimo nesėkmė ir frankų kolonijų Artimuosiuose Rytuose žlugimas daugiausia paaiškinamas mažu krikščionių skaičiumi. Iš čia ir nesugebėjimas vystyti užkariautą žemę, organizuoti patikimą aktyvią gynybą, užuot slapstęsis už tvirtovių sienų. Jiems nepavyko užvaldyti šalies. Ir net naujos čia gimusių frankų kartos toliau gyveno tarsi apgultoje stovykloje.
Lotynams taip pat nepavyko suformuoti nacionalinės bendruomenės, susietos su konkrečia teritorija, apjungta bendros idėjos.
Praradus Jeruzalę, išnyko frankų valstybės egzistavimą pateisinantis branduolys. Senosios aristokratijos išsigimimas ir silpstanti krikščioniškos Europos parama lėmė puolamojo impulso praradimą. To ženklai, kurie tapo pastebimi Pirmosios karalystės pabaigoje, visiškai išryškėjo XIII a. Aistringa šventų vietų apsaugos ideologija peraugo į Italijos pirklių prekybinių interesų apsaugą siauroje Levantino pakrantės juostoje.
Nepaisant to, krikščionių kolonizacijos pastangos Judėjoje yra pamokančios. Šioje mažoje civilizacijų kryžkelėje pralietos kraujo upės padeda naujai pažvelgti į nesibaigiančius mūsų laikų konfliktus.
========================================================
Etoy strany vy ne naydete, kak by ni iskali. Yeye prosto ne sushchestvuyet. Vremya i voyny sterli Iyerusalimskoye korolevstvo s litsa Zemli. No vosem'sot let nazad na territorii sovremennogo Izrailya zvuchali inyye golosa. Yevropeyskiye rytsari, kak rodivshiyesya v Levante, tak i pribyvshiye iz-za morya, bezuspeshno pytalis' pokorit' Svyatuyu Zemlyu, vrasti v yeye surovyy peyzazh. Mesta ikh prebyvaniya obnaruzhivayutsya povsyudu. Khotya groznyye steny obrushilis' na kholmakh, nazvaniya zamkov i krepostey zhivut v nashey pamyati. I sledy frankov yeshche prosmatrivayusya v gustoy trave... Bez malogo dvesti let prodolzhalas' otchayannaya popytka zapadnogo khristianstva utverdit'sya na Svyatoy Zemle. V rekonkiste, stremlenii otvoyevat' Iudeyu, ne bylo nichego novogo: krestonostsy videli sebya prodolzhatelyami dela vizantiytsev, ch'i prava na svyatyye mesta byli poprany ordami musul'man. Nelishne budet napomnit', chto so vremeni vtorzheniya voinov proroka (634 g.) proshlo nemnogim boleye chetyrekh vekov. Rasselivshis' na novykh territoriyakh, razrushiv khristianskiye ukrepleniya i prevrativ tserkvi i sinagogi v mecheti, posledovateli Mukhammeda, tem ne meneye, imeli ne bol'she prav na Zemlyu, chem lyuboy drugoy zakhvatchik. Odnako oni byli ubezhdeny, chto vsyakoye mesto, kuda stupala pobednaya noga musul'manina, stanovilos' vechnoy votchinoy islama, bez prava peredachi nevernym. Ne udivitel'no, chto bez ustali vrazhdovavshiye mezhdu soboy emiry vosprinimali poyavleniye krestonostsev kak natsional'noye i religioznoye oskorbleniye. Zakovannykh v zhelezo chuzhakov sledovalo unichtozhat' povsemestno, a peremiriye s nimi schitalos' takticheskoy ulovkoy, ne otmenyavshey glavnoy zadachi. Prishel'tsy iz aziatskikh stepey neistovo borolis' s prishel'tsami iz yevropeyskikh ravnin za vozmozhnost' obladaniya uzkoy poloskoy sushi, otmechennoy pechat'yu Vsevyshnego. Redkiy god obkhodilsya bez togo, chtoby siloy oruzhiya franki ne otvoyevyvali pravo prisutstvovat' v Iudeye. Vprochem, nespokoyno bylo na vsem prostranstve Peredney Azii, gde peresekalis' interesy raznoyazykikh plemen. Vyzyvayet udivleniye, odnako, kak udalos' krestonostsam sozdat' gosudarstva, postroit' mnogochislennyye zamki, naladit' ekonomicheskuyu zhizn' – proderzhat'sya pochti dva veka, nakhodyas' v stol' vrazhdebnom okruzhenii. Neudacha vsego krestonosnogo dvizheniya, krakh frankskikh koloniy na Blizhnem Vostoke vo mnogom ob"yasnyayetsya malochislennost'yu khristian. Otsyuda – nesposobnost' osvoit' pokorennuyu zemlyu, organizovat' nadezhnuyu aktivnuyu oboronu, vmesto togo chtoby otsizhivat'sya za stenami krepostey. Oni ne sumeli ovladet' Stranoy. I dazhe novyye pokoleniya frankov, rodivshiyesya zdes', prodolzhali zhit', slovno v osazhdennom lagere. Latinyanam ne udalos' takzhe obrazovat' natsional'nuyu obshchnost', privyazannuyu k konkretnoy territorii, vosplamenennuyu obshchey ideyey. S poterey Iyerusalima ischez sterzhen', opravdyvayushchiy sushchestvovaniye frankskogo gosudarstva. Vyrozhdeniye staroy aristokratii, slabeyushchaya podderzhka khristianskoy Yevropy priveli k utrate nastupatel'nogo impul'sa. Priznaki etogo, stavshiye zametnymi v kontse sushchestvovaniya Pervogo korolevstva, polnost'yu proyavilis' v XIII veke. Passionarnaya ideologiya zashchity svyatykh mest obernulas' okhranoy torgovykh interesov ital'yanskikh kuptsov na uzkoy poloske levantiyskogo poberezh'ya. Tem ne meneye, usiliya po khristianskoy kolonizatsii Iudei pouchitel'ny. Reki krovi, prolityye na etom malen'kom perekrestke tsivilizatsiy, pomogayut po-novomu vzglyanut' na beskonechnyye konflikty nashego vremeni.