Atgijęs namas

Berniukas ištiesia vazonėlį.
– Reikia kasdien laistyti, – paaiškina.
Tai pasakęs nubėga.
Senolis laiko rankose vazoną ir išsižiojęs spokso jam pavymui.
– Bet... – prieštarauja. – Aš jau niekuo nebegaliu rūpintis! Aš juk...

Ar tau kartais būna liūdna, niūru ir sunku, kai atrodo, kad visai nieko nesinori? Senajam Larsonui būna. Jis gyvena vienas dideliame tamsiame name ir yra toks paniurėlis, kad net jo paties katinas nuo jo pabėgo.

Taip Larsonas ir būtų gyvenęs nevėdintuose ir pilnuose dulkių namuose tarp nuvytusių gėlių, jei ne kaimynų berniukas.

Tikrai keista, bet kartais gali užtekti vienos mažos gėlytės, kad atgytų visas namas. Ir galbūt netgi kur kas daugiau nei vien namas.

Jautri ir subtili istorija apie tai, kaip mažas daigelis gali praskaidrinti net labai didelį liūdesį, o parodytas dėmesys ir rūpestis suminkština net kiečiausią širdį. Kaimynų berniukas vienišam ir piktam senukui Larsonui palieka prižiūrėti vazoną, iš kurio turėtų išaugti gėlė. Kas galėjo pagalvoti, kad mažas vazonėlis atneš tokių didelių pokyčių?

Švedų rašytojas Martinas Widmarkas Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas iš knygų serijų vaikams „Sekliai Lasis ir Maja" bei „Kepler62", o lenkų dailininkė Emilia Dziubak iliustravo daugelio pamėgtas paveikslėlių knygeles „Apkabink mane", „Šypsena varlytei", „Būti tigru", ne vieną skaitytoją jau pradžiugino bendras rašytojo ir dailininkės kūrinys „Ilga kelionė".