Tūkstantųjų metų istorijos

Tūkstantmusis, Diegas ir Gaišena liko vieninteliai gyvi po mūšio. Ir liko gyvi tik dėl to, kad vienas laiku įsikorė į medį, o kitu du pasislėpė šulinyje. Visi trys - gilių viduramžių Europos gyventojai, kai nuolat vyko karai, išpuikę bajorai jodinėjo ant gražių žirgų, o paprasti žmonės skurdo ir kentė badą. Kas tai per veikėjai, manau, gali iliustruoti ši ištrauka:
"Vienos iš tų šmėklų vardas buvo Diegas, o kitos - Gaišena. Jie norėjo labai paprasto dalyko - išlipti iš šulinio. Ir buvo nuspręndę daryti taip: pirma - Diegas užlips Gaišenai ant pečių. Paskui - Gaišena Diegui ant pečių. Toliau Diegas vėl užsikeberios Gaišenai ant pečių ir pagaliau jiedu išsiropš iš šulinio, kuris čia, dugne, atrodė toks gilus. Bet, matyt, sumanymui kažko trūko, nes sulig antru žingsniu abu vis krito į vandenį. Ir vėl ginčijosi ir keikėsi kaip kokie dezertyrai." Taigi, švelniai tariant, pagrindiniai veikėjai - tikrų tikriausi mulkiai ir į jų galvą paprastai telpa ne daugiau vienos minties. Žinoma, tokie gudročiai patiria begalę įdomių ir kurioziškų nuotykių. Tačiau ir jiems kartais žybteli galvoje kokia nebloga mintis: "Diegas su Gaišena vieną dieną pritrūko akmenų. Tada jie priėjo prie apgultos pilies sienų ir ėmė koneveikti sargybinius, šaukdami jiems: - Kad jus velniai griebtų, bjaurybės, bailiai jūs! Sargybiniai, žinoma, supyko ir apipylė juos akmenų kruša. Diegas su Gaišena tučtuojau spruko šalin. Tačiau kiek palaukę sėlino prie pilies, rinko akmenis ir nešė prie savo namo." Trys draugai, išgyvenę mūšį, patraukia nežinia kur ir nežinia ko, t.y. - kur akys mato. Bet greitai juos užvaldo vienas noras - pavalgyti. Beveik visą laiką jie ieško kaip prasimanyti kokio maisto ir net mintis apie ką nors valgomo juos veda vos ne iki euforijos. Po kelintos badavimo dienos, net debesys trijulei atrodo kaip skraidančios bandelės. Žingsniuodami per kraštą draugai įsivelia į begalę istorijų, iš kurių vos pavyksta išnešti sveiką kailį, o pavalgyti tenka labai retai. Vienas įdomus epizodas - trys draugai pakliuvo į karinę stovyklą, apgulusią pilį. Kariai, aišku, nė nemanė jos užimti, nes kitaip nebebus ką veikti ir kunigaikštis nebemokės jiems atlyginimų. Generolui įsiutęs žirgas nukando ranką ir ši su visais ritualais buvo gražiai palaidota nedidukame karste. Tūkstantmusis, buvęs riteris, pakliuvo generolo akiratin ir už kelius grašius "išnuomavo" savo ranką. Generolas prisirišdavo Tūsktantmusį diržais prie nugaros ir jojo ranka turėjo atliti generolo nukąstosios rankos funkcijas: kariams užvožti per sprandą, nuvalyti nosį, pakasyti kur reikia ir t.t. Dviejų italų pasakojama istorija - tai pajuoka iš viduramžių laikų riterių ir mūsų laikais sukurtos "viduramžiškos romantikos". Labai smagu skaityti ir dažnas epizodas išspaudžia juoko ašarą. Knyga lyg ir neturi pabaigos, ji ima ir baigiasi. Tikiuosi, kad taip ir buvo sumąsrę autoriai, o ne mūsų leidėjai. Be to, knygoje pilna puikių iliustracijų, kurios labai pagyvina skaitymą.