Linksmos vieno nevykėlio istorijos;
Bailius - tai pavardė. Kuri gadina Alfonsui gyvenimą. Vardas, beje, irgi skamba juokingai. Žodžiu, tragedija. Vaikai pastoviai jį pravardžiuoja - bailius, kvailius, seilius. Knygoje Alfonsas papasakoja savo beprotiško gyvenimo nuotykius: kaip gavo papūgą ir kiek turėjo per per ją prisikentėti, kokius nuotykius patyrė, norėdamas balandžio 1 papuokštauti ir daugybę kitų. Kiekviena istorija baigiasi nelabai linksmai, Alfonsas virsta nevykėliu. Štai vieną kartą per draugo gimtadienį, vaikinukai gėrė limonadą iš stikliukų ir įsivaizdavo geriantys degtinę. Vaidino, kad svirduliuoja, nerišliai šneka. Oi, kaip buvo linksma. Kol negrįžo draugo mama ir pamanė, kad berniukai iš tikrųjų yra girti.
“Deja, Bruno mamai viskas pasirodė kiek kitaip. Ji įžengė vidun, o mes nė neišgirdome. Ir ji labai nusistebėjo, kai aš vos nenugriuvau prie jos kojų.
-Kas gi čia dedasi?-garsiai paklausė ji.
Brunas man mirktelėjo, jis norėjo žaisti toliau.
-Sveikutė, mamyt!-keistai prašneko jis.-Degti… nė tokia gardi!
-Dar stik…lelį, pone padavėjau!-sušūkau aš.”