Dvejetų karalius

A. Matučio kūrybos bruožas – visa apimantis vaikiškumas – pradedant pasaulėvoka, baigiant poetika. Centre – vaikas, besidžiaugiantis pasauliu, vaikyste, jį supančiais žmonėmis. Apskritai iki A. Matučio lietuvių vaikų poezijoje nebuvo taip džiaugsmingai savimi ir pasauliu besimėgaujančio mažojo herojaus. Poetas rašė ir apie paukštelius bei žvėrelius ir šie įgijo iš esmės tokius pačius būdo bruožus kaip ir žmonių vaikaii. Jis – trumpojo eilėraščio meistras. Dažnai trumpieji jo eilėraščiai paremiami emocinga šnekamąja vaikų kalba, intonacijų kaita, neretai kalbama pirmu asmeniu, sušukimu sustiprinama eilėraščio pabaiga.