Senų senovėje Lietuvos pakraštyje gyveno laiminga šeima. Deja, laimė truko neilgai. Šeimininko žmona mirė, našlaičiai liko dvylika sūnų ir viena dukrelė.
Po kelerių metų tėvas sumanė vesti kitą moterį. Jis nežinojo, kad išsirinktoji yra ragana. Įsivaizduokite, ta boba vyrui sako:
– Dukra gali likti, o sūnus sudegink ir, pelenus supylęs į maišelius, atsiųsk man. Tada sutiksiu už tavęs tekėti.
Nelaimė – tėvas buvo įsimylėjęs tą raganą. Bet jam ir vaikų gaila – nebežino, ką daryti. Apie viską papasakojo savo tarnui. Šis buvo sumanus, todėl bematant rado sprendimą:
– Dvare yra dvylika šunų. Sudegink juos, pelenus nusiųsk savo išrinktajai. Bene ji supras, kieno tai pelenai? O po vestuvių, kai ras namuose sūnus, bene ką jiems darys?
Ponas taip ir padarė. Iki vestuvių vaikus paslėpė, sužadėtinei nusiuntė sudegintų šunų pelenus. Ragana apuostė pelenus, bet nieko neįtarė ir sutiko tekėti.