Ivė ir gyvūnai

Vienuolikmetė Ivė turi talentą. Neįtikėtiną, nepaprastą talentą. Kokį?
Ivė gali GIRDĖTI, ką gyvūnai galvoja.
O kartais jai pavyksta perduoti gyvūnams, ką galvoja ji pati.
Nejudindama lūpų, neišleisdama nė garselio, Ivė gali kalbėtis su gyvūnais. Ji gali suprasti, kad jos draugės šuniui nepatinka būti rengiamam lėlių drabužėliais. Išgirsti, kad gatvėje sutiktas šuo ieško žmogaus, norinčio būti jo šeimininku. Susidraugauti su žvirbliais ir su katėmis. Skamba kaip svajonės išsipildymas, tiesa? Tačiau kodėl tada Ivės tėtis draudžia jai ne tik naudotis šiuo talentu, bet ir kam nors prasitarti apie jį? Ir kodėl jis vengia kalbėti apie tai, kaip žuvo Ivės mama?
Nepaisydama tėčio draudimo, mergaitė vis tiek išlaisvina mokykloje laikomą triušį ir dar kartą prisiekia niekuomet daugiau nenaudoti savo talento. Tačiau vėliau susiduria su zoologijos sodo liūtais, ir apie ją sužino visas miestas. Štai tada prasideda blogybės! Pasirodo, pavojus gresia ne tik miesto gyvūnams, bet ir Ivės tėčiui bei močiutei. Mergaitė turi išsiaiškinti, kas čia vyksta, ir sužinoti tiesą apie savo praeitį. Tačiau tam reikia stoti į kovą su paslaptingu ir labai galingu priešininku, turinčiu tokį pat talentą...
Ji padėjo gyvūnams. O ar gyvūnai padės jai? Ar vėl galiausiai IŠDRĮS BŪTI SAVIMI?