Kada tu žydėsi?

MA-NO SO-DE AU-GA GĖ-LĖ.
GĖ-LĖS LA-PAI ŽA-LI.
...BET JI NE-ŽY-DI.
DAR NE-MA-ČIAU TO-KIOS KEIS-TOS GĖ-LĖS.
AU-GI-NU JĄ KUO GRA-ŽIAU.
LAIS-TAU KAS RY-TĄ IR VA-KA-RĄ.
ŠLUO-JU LA-PUS.
ŠIS DAR-BAS SUN-KUS!
GĖ-LEI DUO-DU DAUG ŠVIE-SOS.
BET JI VIS TIEK NE-ŽY-DI!
GIR-DAU JĄ SKA-NIA AR-BA-TA.
BET GAL JI LA-BIAU MĖGS-TA KA-KA-VĄ.
MA-NO GĖ-LĖ BI-JO KAIT-RIOS SAU-LĖS.
KAI LA-BAI KARŠ-TA, DEN-GIU JĄ SKĖ-ČIU.
VI-SAD LIN-KIU JAI LA-BOS NAK-TIES.
KI-TAIP NE-GA-LIU UŽ-MIG-TI.
VIS MO-KAU SA-VO GĖ-LĘ ŽY-DĖ-TI.
ŽY-DĖ-TI
BET JAI TUR-BŪT NE-AIŠ-KU KAIP.
TAI TIK-RAI KEIS-TA GĖ-LĖ.
NO-RIU SU-PRAS-TI, KO-DĖL JI NE-ŽY-DI.
DA-BAR JAU ŽI-NAU KO-DĖL!
TAI – MA-NO KAL-TĖ!
JI AU-GO AUKŠ-TYN KO-JOM!
„Kokia graži gėlė!" – džiūgavo lokiukas, darže aptikęs nematytą augalą. Kasdien laistė, prižiūrėjo ir niekad nepamiršdavo palinkėti labos nakties. Bet gėlei nė motais. „Kada gi tu žydėsi?" – vis nekantravo mažasis sodininkas. Iš kur jam žinoti, kas dedasi po žeme!
DIDŽIOSIOS RAIDĖS, TRUMPI SAKINIAI, SKIEMENUOTAS TEKSTAS, LINKSMA ISTORIJA – PATS TAS MOKYTIS SKAITYTI!
Kai lokiukas darže atrado nematytą augalą, iškart nusprendė, kad tai – nuostabi gėlė, kuri tuoj tuoj pražys, ir pradėjo ja rūpintis. Ir laistė, ir kalbino, ir rūpinosi, kad šviesos būtų nei per daug, nei per mažai, o ši kaip nežydi, taip nežydi. Kažin kodėl?
Žaisminga skiemenuota knygelė didžiosiomis raidėmis ir trumpais sakiniais pravers visiems besimokantiems skaityti, o linksma netikėta istorija prajuokins ir suaugusiuosius.