Kenigsbruko gatvė ir aš.

Ši apysaka iš mokyklinių knygų sąrašo. Visu pirma, tai knyga visiems, mėgstantiems gerą literatūrą.

Lengvo, sąmojingo, kandaus stiliaus autorius apysakoje „Kenigsbruko gatvė ir aš“ pasakoja apie savo gimines ir artimuosius, apie karališkąją Saksonijos sostinę, mokytojus ir gimnastikos treniruotes, apie šventinius vienturčio sūnaus rūpesčius. Apie vaiką, kuris taip norėjo mokytis, kad į mokyklą žingsniuodavo ir su skaudamais dantimis, su perkastu liežuviu ar su votimi ant sėdynės. Apie keliones su mama ir apie mamą, kuri „nesidairė nei į kairę, nei į dešinę“, be proto daug ir sunkiai dirbdama galvojo tik apie vienintelį savo sūnų, kuris ją – pervargusią, išsekusią, beveik be sąmonės – parsivesdavo nuo vieno kurio tilto... Tai pasakojimas apie gerą, teigiamą, linksmą, išradingą berniuką, vertinusį ir branginusį kiekvieną motinos pastangą. Ar yra dabar tokių berniukų? Kestneris niekada neabejojo ateinančia nauja karta... Nepaprastai spalvinga, poetiška ir žaisminga knyga apie tai, kas amžina, ir apie tai, kas negrįžtamai dingo.
Akcentuojama pagarba mamai ir jos sunkiam darbui.