Mažasis princas

„Mažasis princas“ – tai filosofinė alegorinė pasaka, pirmą kartą išleista antrojo pasaulinio karo metu, 1943 metais. Pats knygos autorius sako, jog, nors ir pasaka, ji skirta suaugusiems, nes aprašomos vertybinės dilemos, žmogaus likimas ir pasirinkimai, santykių problemos.

Vis dėlto knyga gana greitai užkariavo vaikų širdis, o vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba teigia pastebėjęs, kad „Mažajį princą“ ypač mielai skaito jaunesni vaikai ir suaugusieji, bet ne paaugliai. K. Urbos teigimu, šios knygos tikrai nereikėtų atiduoti tik suaugusiems, nes, pasak jo, nuostata, kad vaikų literatūra turi būti labai paprasta ar primityvi, yra gerokai pasenusi.

Pagrindinis kūrinio veikėjas – Mažasis princas – auksaplaukis berniukas, keliaujantis po skirtingas planetas, ieškantis draugų ir bandantis pažinti tų planetų gyventojus, suprasti juos ir rasti atsakymus į daugybę jam kylančių klausimų – kartais vaikiškai naivių, tačiau labai tikslių ir svarbių. Jis sutinka įvairių planetų gyventojus, kurie dažniausiai įkūnija žmogiškąsias ydas ir parodo kelią vertybių link. Ką jau kalbėti apie ikoniškuosius epizodus su lape ir rože, kurie be moralizavimo moko draugystės ir santykių paslapčių. Kūrinio pasakotojas – lakūnas, kurio lėktuvas nukrenta Sacharos dykumoje, kur jis ir sutinka Mažąjį princą. Šis pasakotojas turi labai daug bendro su knygos autoriumi Antuanu de Sent Egziuperi, antrojo pasaulinio karo metais tarnavusiu karo žvalgybos aviacijoje ir nuo 12 metų susidomėjusiu aviacija.