Pasaulinės vaikų literatūros šedevras Astrid Lindgren kūrinys „Mijo, mano Mijo“ pasakoja apie devynmetį berniuką Bu Vilhelmą Ulsoną, kuris gyvena šių dienų Stokholme, tačiau netikėtai dingsta iš savo namų ir patenka į stebuklingą Tolių Šalį, kur berniuko jau laukia jo tėtis karalius. Tėtis karalius grąžina berniukui tikrąjį vardą – Mijo. Kad į Tolių Šalį grįžtų laimingi laikai, princas Mijo turi nukauti nuožmųjį Anapus Šalies riterį Kato. Mijo leidžiasi į kelionę...
Kažin, ar pernai spalio penkioliktą kas nors klausėsi radijo? Ar girdėjo pranešimą, jog dingo berniukas? Štai kas buvo pasakyta:
„Stokholmo policija ieško devynmečio Bu Vilhelmo Ulsono, kuris vakar apie aštuonioliktą valandą dingo iš savo namų Uplando gatvėje 13. Bu Vilhelmas Ulsonas šviesiaplaukis, mėlynų akių, tuo metu dėvėjo trumpas rudas kelnes, pilką megztinį ir raudoną kepurėlę. Ką nors žinančius apie pradingėlį malonėkite pranešti policijos paieškų skyriui“.
Štai kaip jie pasakė. Bet ką nors žinančių apie Bu Vilhelmą Ulsoną neatsirado. Jis buvo dingęs. Ir niekas niekada nesužinojo, kur jis iškeliavo. Ir niekas nežino. Daugiau už mane. Nes aš ir esu Bu Vilhelmas Ulsonas.
Kaip būtų gera, kad galėčiau viską papasakoti nors Benkai. Aš su juo žaisdavau. Jis taip pat gyvena Uplando gatvėje. Tikras jo vardas Bengtas, bet visi vadina Benka. Žinoma, ir į mane niekas nesikreipia Bu Vilhelmai Ulsonai. Sako tiesiog Bose.
Tikriau, sakydavo, tą turėjau galvoje. Dabar, kai esu dingęs, juk nebegali nieko sakyti. Tik teta Edla ir dėdė Sikstenas vadindavo mane Bu Vilhelmu. Beje, dėdė Sikstenas niekaip nevadindavo. Juk jis niekada nekalbindavo manęs.
Aš buvau tetos Edlos ir dėdės Siksteno augintinis.