„... Meškinui Bernardui labai patiko žmonių reklamos. Ir jis jomis tikėjo. Pagaliau atėjo metas, kai jį apėmė didžiulis nepasitenkinimas. Reklamoje matė žmones, kurie galėjo sau viską leisti. Jie gyveno pertekliuje, jų tikslas buvo mėgautis gyvenimu.
O kaip atrodė jo gyvenamasis urvas? Nieko panašaus, ką Bernardas matydavo reklamoje. Net norėdamas pažiūrėti televizorių jis turėdavo pritykinti prie žmonių namų.
Bernardas nusprendė tai pakeisti. Tad pasiėmė didžiausią maišą, kokį tik galėjo rasti, ir patraukė rinktis, nes juk taip nuolatos sakoma reklamoje: „Ateikit! Rinkitės! Maloniai kviečiame! Tu gali sau tai leisti!“
Netrukus Bernardas priėjo namą, kurio durys buvo atviros. Užėjo į vidų, apsidairė ir...“