Namelis prie sidabro ežero krantų

Namelio knygų serija paremta Lauros Ingalls Wilder (1867–1957) vaikystės prisiminimais. Juos užrašyti padėjo ir knygas redagavo Wilder duktė Rose Wilder Lane, todėl tai galima pavadinti labai sėkmingo mamos ir dukros bendradarbiavimo vaisiumi.

Knygos apie Loros šeimos gyvenimą buvo be pertraukos leidžiamos ir vis labiau populiarėjo nuo pat pirmosios publikacijos prieš 75 metus. Jos yra laikomos Amerikos literatūros klasika. Namelis prie Sidabro ežero krantų pasakoja apie Loros gyvenimą Pietų Dakotoje. Ši knyga įvertinta Newbery Honor premija. Šiandien Namelio knygos yra vienos labiausiai skaitomų vaikiškų knygų, pagal jas sukurtas nepaprastai populiarus ir ilgas televizijos serialas Namelis prerijose.


– Tėveli, – kreipėsi ji, – kai rasi sklypą, ar jis bus panašus į tą, kurį turėjome indėnų teritorijoje?
Prieš atsakydamas tėvelis pagalvojo.
– Ne, – atsakė pagaliau. – Šitas kraštas kitoks. Negaliu tiksliai apibūdinti kuo, tačiau ši prerija kitokia. Atrodo kitokia.
– Taip ir turėtų būti, – protingai pastebėjo mama. – Esame į vakarus nuo Minesotos ir į šiaurę nuo indėnų teritorijos, todėl savaime suprantama, kad gėlės ir žolės ne tokios pat.
Tačiau tėvelis su Lora ne tai turėjo omenyje. Iš tikrųjų gėlės ir žolės beveik nesiskyrė. Tačiau čia buvo justi kažkas, ko nebuvo niekur kitur. Tai buvo neaprėpiama ramuma, kuri leido ir žmogui nurimti. O kai nurimdavai, pajusdavai, kaip toji didžioji tykuma priartėja.

Loros tėtis gauna darbą geležinkelio statybose ir išvyksta prie Sidabro ežero, į neapgyvendintas Dakotos žemes. Prie Slyvų upelio lieka šeima, nes Merė nespėjo sustiprėti po sunkios ligos.

Praėjus keliems mėnesiams, atsisveikinusi su senuoju šuneliu Džeku, Lora su seserimis ir mama pirmą kartą važiuoja traukiniu. Po įsimintinos kelionės ir neįprastos žiemos matininkų name, tėtis pradeda būsto statybas gautame sklype. Ingalsų kelionės dengtu vežimu pagaliau baigiasi, o Loros ir kitų naujakurių istorija tik prasideda...