Eilėraščių, skiriamų jaunesniojo ir vidutiniojo mokyklinio amžiaus vaikams, knygelėje autorius nori išjudinti žodį, kad šis ne tik atliktų savo tiesioginę funkciją — perduoti informaciją, bet ir pasirodytų esąs ne iš kelmo spirtas: mokėtų šmaikščiai pasišaipyti iš savęs ir kitų žodžių, apversti aukštyn kojom sustingusius, įgrisusius vaizdinius, kartu įstrigdamas vaiko sąmonėje kaip gramatinė kategorija, kalbos elementas, be kurio neįmanoma bendrauti.