Nelaimingas Petsonas

Findusas atsinešė du didelius medinius šaukštus, nusiyrė per virtuvės grindis ir užmetė meškerę. Užkibo neregėta žuvis! Katinas grūmėsi šnopuodamas ir pūkšdamas, traukė laimikį ir vis dėbčiojo į Petsoną. Pagaliau Petsonas irgi žvilgtelėjo į jį. Bet nė nekrustelėjo. Tik burbtelėjo: „Nenoriu žvejoti.“ Ir vėl įsispitrijo į langą.
Šįkart reikalai išties rimti. Dėdulė Petsonas nenori nieko veikti, tik stebėti kažin ką nematoma tolumoje ir gailėtis savęs. Bet ruduo – laukia daug darbų, o nuotaikos nėra. Tačiau katinas Findusas jokio rudeninio liūdesio nejaučia. Jam lyg tyčia norisi dainuoti. Arba išbandyti kėdės pusiausvyrą. Tik kad vienam nesmagu. Todėl Findusas rimtai nusiteikęs pralinksminti savo geriausią draugą. O tinkamiausias būdas tai padaryti...