Ak, nuostabioji Šilda!
Čia per amžius gyveno labai protingi ir gudrūs žmonės.
Bet kartą jie nusprendė tapti kvailiais.
O vėliau apsigalvojo ir užsimanė vėl būti gudrūs.
Todėl dabar savo neribotą protą šildėnai stengėsi rodyti kiekvieną dieną. Statė rotušę iš atminties, o paskui bandė į ją pripilti saulės šviesos, nes kažkodėl dieną naktį ten buvo taip tamsu, kad siuvėjas Kežutis išsigando apakęs. Paskui šildėnai praganė brangų rotušės varpą ežero dugne, o norėdami praturtėti sėjo druską... Ir dar daug visko prasimanė, bet kad ir ko ėmėsi, viskas nežinia kodėl išeidavo kreivai šleivai.
Padėkokime Šildos miestelio raštininkui Jeremijui Taškiui, kad visa tai užrašė, ir mes galėsime smagiai prisikvatoti!