Paskutinis orkas trys knygos

Italų rašytoja Silvana De Mari (g. 1953 m.) dirbo chirurge Italijoje ir savanoriavo Etiopijoje. Supratusi, kad sielos žaizdos kamuoja ne mažiau nei kūno žaizdos, pradėjo užsiiminėti psichoterapija. Matydama, kiek žemėje liūdesio ir skausmo, nusprendė rašyti pasakas apie neteisybę, persekiojimus, diskriminaciją ir maištą.

Deja, kardų, kurių ašmenys buvo neblogos kokybės, rankenos būdavo puošiamos ornamentais,
beveik visada sidabriniais ar alaviniais, o geriausio plieno kardų – net ir auksiniais. Rankstrailis visa širdimi nekentė bet kokių įmantrybių. Kardas buvo kardas – jis bus suteptas kažkieno krauju ir kad ir koks tas žmogus apgailėtinas, jis vis vien būtybė, kurią motina išnešiojo savo įsčiose. Jokios sidabro ar aukso puošmenos neturėjo garbinti žudynių.

Žmonių pasauliui gresia pavojus: pavojingos orkų gaujos puldinėja kaimus ir miestelius. Iš šių pabaisų gailesčio nėra ko laukti, telieka bėgti.


Rankstrailio tėvai irgi kadaise spruko nuo orkų, palikę namus. Sau jis pasižada: užaugęs taps kariu ir gins visus nekaltuosius – kol paskutinis orkas žemėje prašys jo pasigailėti.


Tačiau karys turi klausyti valdovo įsakymų. Rankstrailiui liepta palikti orkus ir vytis elfą su drakonu, kurie neva kalti dėl visų pasaulio negandų. Tačiau ar jie iš tiesų tokie blogi, kaip žmonės pasakoja? Ar juos persekioti teisinga?


Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) premija
Prancūzų vaikų literatūros premija „Prix Sorcières“