Ši knyga – septintojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2019 m.) finalininkė.
Gerai prisimenu: ėjo su tokia… lyg policininke… šviesiai ruda uniforma.
‒ Sakai, policininke?
‒ Nežinau, gal – kokia sargybine, nes uniforma tai tokia… nemūsiška. Ir ji pati ‒ tokia galinga, kampuota…
– Gal girdėjai, kokia kalba jie kalbėjosi?
– Ne, – papurtė galvą Paulius, – tikrai ne.
‒ Negi tėtis jau Vilniuj? – Justas labai norėjo tikėti, kad draugas neapsiriko. ‒ Jeigu dar kada pamatysi, kai su ta fare eis… Kažin, pavyktų su juo pasikalbėti?
‒ Galėčiau bent atidžiau įsižiūrėti, gal net… pasekti, kur jį veda.
‒ O, tai būtų gerai! ‒ Justo akys sužibo. ‒ Žinai, aš… aš savo dviratį tau atiduočiau, jei tik padėtum man išgelbėt tėtį.
‒ Pasistengsiu! Jei tik pavyks. Kai į repeticiją važiuosiu… Po to visada einu pas močiutę, ji ten netoliese gyvena.
– Jei tau pavyks, tai būsi pats kiečiausias paslapčiagas!
– Ooo kas tie paslapčiagai?
– Tai tokie žmonės, kurie paslapčia bando išsiaiškinti visokias paslaptis.