Knygoje Smarkuolė Gilė Hopkins (The Great Gilly Hopkins, 1978) susiduriame su mergaite, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti stipri, nepriklausoma ir akiplėšiška, netgi storžievė, bet iš tiesų tėra lengvai pažeidžiama ir nelaiminga. Knygą galima būtų apibūdinti kaip tipišką "socialinio realizmo" pavyzdį: našlaitę Gilę vis gabena iš vienos globėjų šeimos į kitą, vos tik ji spėja apsiprasti, o tai, žinoma, neteikia jai pasitikėjimo. Bet pati tema savaime nėra svarbi, o "laiminga" pabaiga, kai Gilė suranda savo tikrą mamą ir senelę, atrodo tiesiog juokingai.