Pelėdų karalystės sargai. Išgelbėjimas (3 dalis)

Kiekviena pelėda garbina Pelėdų Pelėdos dvasią. Nes iš to senojo būrio kilo ypatingi paukščiai. Mes, pelėdos, savo unikalumą, sugebėjimą tyliai skraidyti, matyti tamsoje ir apsukti galvą beveik aplink paveldėjome iš senųjų protėvių. Tačiau pelėdoms, apie kurias kalbėjo Eglantina, viso šito pasirodė negana. Jos panoro sunaikinti visas kitas...

Nuo tos dienos, kai buvo pagrobtas ir nuneštas į Sent Lututės prieglaudą, Sorenas ilgėjosi sesutės Eglantinos. Bičiuliai padėjo ją, iškentusią siaubingų dalykų, surasti. Tačiau kaip tik tada, naktį išskridęs įminti painios mįslės, negrįžo mylimas Soreno mokytojas ir globėjas Ezilribas. Senasis apuokas iš medžio pakildavęs tik atlikinėdamas oro aiškinimo bei anglininkystės kuopų vadovo pareigas, todėl jo dingimas visiems sukėlė daug nerimo. Negana to, liepsnotojo pelėdžiuko tėvų vaiduokliai įspėja saugotis Metalinio Snapo!

Sorenas skilviu jaučia, kad šie keisti įvykiai kažkaip susiję. Ryžtingų, protingų pelėdų ketveriukė pasišauna išsiaiškinti, kas vyksta, ir sužinoti, ką slepia metalinė kaukė.