Raganiukė

Kartą gyveno tokia ragana, ne ragana net, o raganiukė, mat jai buvo tik šimtas dvidešimt septyneri metai, o šitoks amžius raganai – vienas juokas.

Raganiukė buvo nenuorama ir užsispyrusi, nors kasdien maždaug po šešias valandas mokėsi burti, ne viskas pavykdavo – vietoj lietaus pasipildavo pasukos, kankorėžiai ir net baltos pelės. Negana to, ji užsitraukė senų raganų nemalonę, kai Valpurgijos naktį ant Bloko kalno pasirodė nekviesta. Dabar per metus turės išpirkti savo kaltę – tapti gerąja ragana.

Padedama savo kalbančio varno Abrakso, raganiukė nusprendžia mokytis būrimo dar ilgiau ir padėti geriems žmonėms krėsdama šunybes blogiems. Štai kaip puikiai sugalvojo – juk jai krėsti pokštus labai patinka!