Saulytė dingo

Seniai, seniai, kai dar buvau visai mažas, prašydavau mamos, kad pasektų pasakų be galo. Aš jas labiausiai mėgdavau. Pasakos be galo man būdavo labai juokingos. Įsivaizduokite, kad kažkas jums seka pasaką: "Gyveno senis ir senelė. Jie turėjo šunelį. Tas šunelis pasimirė. Senelis jį palaidojo. Ant kapelio pastatė kryželį ir ant jo parašė: gyveno senis ir senelė. Jie turėjo šunelį. Tas šunelis pasimirė. Senelis jį palaidojo. Ant kapelio pastatė kryželį ir ant jo parašė: gyveno senis ir senelė..." Patikėkite, klausantis šitos pasakos be galo, būtinai ateis metas, ką nebegalėsite susiturėti ir pradėsite juoktis... Linksmos pasakos man apskritai patinka. Išduosiu paslaptį: pasaką "Saulytė dingo" buvau sumanęs parašyti linksmą ir be galo. Bet atsitiko taip, kad mano pasaką perskaitė žymus dailininkas Bronius Grušas. Abu esame kilę nuo Ylakių, tad kartais susitinkame ir pasikalbame. "Gerbiamasis, taigi tavo pasaka visai be galo... - įvertini skeptiškai ir tuoj pasiūlė: -Žinau, ko jai trūksta". O trūko mano pasakai, anot jo, linksmų ir išraiškingų iliustracijų. Toliau man beliko tik stebėtis ir aikčioti, kaip viskas puikiai klojasi. Gal ne visi žino, todėl trumpai papasakosiu (skaityti iš pradžios). (Autorius).