Saulytė

Kitados prie miško varganoje trobelėje gyveno senelis. Nieko artimųjų jis neturėjo, maitinosi miško gėrybėmis ir prie trobos augančiomis daržovėmis.

Vieną dieną į jo trobelės duris pasibeldė maža našlaitė, kurios tėvai mirė, o ji liko pasaulyje viena kaip pirštas. Senelis jos pagailėjo ir priėmė pas save gyventi.

Mergaitė augo kaip gėlelė, visur seneliui padėdama ir jį užvaduodama. Netrukus tapo labai graži, o kadangi buvo geros širdies, žmonės ją praminė Saulyte.

Saulytė visiems stengėsi padėti: vargšams nešdavo valgyti, ligoniams - gydančių žolelių, o nuliūdusiems surasdavo paguodos žodelį. Jos veidelis šypsojosi kaip saulė, o auksinės kasos buvo panašios į spindulius.

Bet vieną kartą tą šalį ištiko sausra...