Šuo

Andy Mulligano knygoje vaikams „Šuo“ pasakojama istorija apie nelaimingą berniuką, kuris susidraugauja su bekilmiu kiemo šunimi, jį praranda ir, po ilgų veiksmo peripetijų, vėl jį atranda. Trumpas siužeto atpasakojimas skamba taip, lyg kalbėtumėm apie jaukų ir malonų skaitymą. Bet realiuose knygos „Šuo“ puslapiuose viskas yra sudėtingiau, nei galima tikėtis. Sekant šuns mintis ir stebint kitus kalbančius gyvūnus, skaitytojai pamatys, kaip rūstus aplinkinis pasaulis gali žeisti savigarbą – knygoje yra voras sadistas, mažiausiai privilegijuotą berniuką klasėje persekiojantis mokytojas ir katė, manipuliuojanti suvedžiotoja. Nerimastingas pasakojimas atskleidžia nelaimių ir kančios realumą ir parodo abiejų rūšių – žmonių ir gyvūnų – sugebėjimą nenoromis daryti baisias klaidas.

Savo balsus turi ir blusos su kitais vabzdžiais. Gyvūnų sužmoginimas (paliekant jų natūraliuosius instinktus) knygai „Šuo“ suteikia paradoksalumo, kuris retkarčiais rėžia ausį – pavyzdžiui, pagrindinis herojus, nepaprastai protingas ir inteligentiškas šuo netikėtai ima ir nusiaubia savo šeimininko kambarį, abiems sukeldamas didelių bėdų. Knygoje yra ir daugiau neargumentuotų teiginių – ar tikrai egzistuoja gamyklos, perdirbančios benamius žvėris į maistą gyvūnams? Ar vienuolikmečio Tomo mamai, šešis mėnesius neprisiskambinusiai savo sūnui, nevertėjo jo tiesiog aplankyti?

Bet į šias smulkmenas neverta kreipti dėmesio, nes „Šuo“ yra originalus ir iki paskutinio puslapio įtraukiantis pasakojimas. Žmonių ir gyvūnų istorijos dažniausiai baigiasi laimingai. Andy Mulligano istorija irgi baigiasi linksmai, po, be abejo, būtinos melodramatiškos atomazgos. Knygos „Šuo“ pasakojimas yra natūraliai stiprus ir įtaigus, atskleidžiantis, kad aplinkos projektuojamam spaudimui reikia priešintis, o ištikimybė ir atlaida galiausiai tampa išsigelbėjimu visiems.