Tūkstantis ir viena naktis“ – viena reikšmingiausių visų laikų knygų, turinti gražią legendą. Tai Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos liaudies pasakų rinkinys, kuriame pasakojamos tiek romantiškos, tiek tragiškos ar erotinės istorijos, kurias šimtmečius į vieną vietą rinko įvairūs autoriai, vertėjai ir mokslininkai.
Knygos „Tūkstantis ir viena naktis“ legendoje sakoma, kad senovės Rytų šalyje karaliavo sultonas Šachrajaras. Geras ir dosnus jis buvo savo valdiniams bei labai mylėjo žmoną. Tačiau jos neištikimybė pasėjo žiaurumo grūdą, kuris sparčiai iškerojo. Sultonas nužudė savo mylimąją ir kartėlio bei sielvarto apimtas nusprendė, kad visos moterys vienodos ir jas reikia pamokyti.
Kiekvieną dieną Šachrajaras iškeldavo puotą ir vesdavo naują merginą. Praleidęs kartu naktį jis ryte įsakydavo nužudyti savo jauną žmoną. Tai tęsėsi metus, kol karalystėje pritrūko jaunų mergelių. Galiausiai už piktojo sultono buvo ištekinta jo vizirio dukra Šacherezada. Sumanioji mergina pirmąją vestuvių naktį savo sutuoktiniui ėmė sekti pasaką.
Pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams atėjo metas atsisveikinti ir Šecherezadai pasitikti mirtį, tačiau jos istorija nutrūko įdomiausioje vietoje. Nugalėjo smalsumas. Norėdamas sužinoti, kuo baigsis pasaka Šachrajaras paliko savo žmoną gyvą, o ji tūkstantį ir vieną naktį pynė istorijas, sumaniai didžiausią intrigą palikdama rytmečiui.